Trialo dviračiai

Picture
Užsiimantys šiuo stiliumi dviratininkai turi mokėti atlikti tam tikrus veiksmus dviračiu, kaip pašokimas (į viršų, į šoną, ant kliūties), pusiausvyros laikymas stovint vietoje, stovėjimas ir šokinėjimas ant vieno rato, stačių ir aukštų kliūčių įveikimas ir daugybė kitų sudėtingų elementų. Visa tai kompleksiškai naudojama per varžybas, kai sportininkas turi įveikti trasą, sudarytą iš sekcijų su kliūtimis. Jos būna natūralios ir dirbtinės: akmenys, rąstai, dėžės, krovinių padėklai, ritės, betono blokai ir t. t. Reikia stengtis kuo mažiau kartų liesti žemę bet kuo, išskyrus patį dviratį. Už kliūčių ar žemės lietimą skiriami baudos taškai. Dalyvis, įveikęs visą trasą ir surinkęs mažiausiai taškų, skelbiamas nugalėtoju.
Kaip atskira sporto šaka dviračių trialas išsivystė XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje - devintojo pradžioje. Ši sporto šaka atsirado mototrialininkams (mototrialas – tai tas pat, tik su motociklu) pasiūlius vaikams mokintis trialo ir treniruotis dviračiais. Vėliau dviračių trialas daliai žmonių pasirodė įdomesnis ir jie atsiskyrė.

Trialo dviračiai skirstomi: STOCK ir MOD. STOCK būna kietu rėmu ir šake, tvirtais plačiais 26“ dydžio ratais (galinio rato plotis siekia iki 3“). Slėgis jų padangose žemas, turi vieną varančiają žvaigždutę, itin efektyvius stabdžius (hidraulinius). MOD – ratai 20“ dydžio, priekinė žvaigždė apsaugota. Pavarų trialo dviračiuose nėra, dažnai nėra net balnelio, nes dviratininkai paprastai stovi ant pedalų ir balnelis tik trukdo. Kartais naudojami trumpi pedalų švaistikliai.